Organizmo valymas pagal Ajurvedą

Ajurvedos mokymas teigia, kad visų ligų šaknys yra organizmo užterštume. Tradicinė medicina naudoja sąvoką šlakai – taip pavadindami tam tikras nuosėdas ir atliekas, susidarančias organizme vykstant medžiagų apykaitos procesams, ypač jiems sutrikus.

Šių atliekų organizmas nesugeba pašalinti. Prie šlakų priskiriamos ir nuodingos medžiagos, kurios per maistą, vandenį ar kvėpavimą patenka į organizmą ir lieka nepašalintos.

Ajurveda sanskrito kalba šlakus vadina ama- tai nevienalytė lipni masė, kuri užteršia žarnyną ir kitus kanalus: kapiliarus ir kraujagysles. Tokiu būdu gali įvykti daug cheminių pakitimų, kurių metu susidaro toksinai. Jie patenka į kraują ir pradeda cirkuliuoti organizme.

Toksinai gali susikaupti nusilpusiose kūno dalyse sudarydami sukietėjimus, užsikimšimus, užsistovėjimus, taip susilpnindami organų veiklą ir sumažindami audinių atsparumą. Galutinai liga pasireiškia pažeistuose organuose artrito, diabeto, širdies ligų ir kitų susirgimų pavidalu (dr. V.Lad). Apnašos ant liežuvio ir nemalonus kūno kvapas parodo, kad organizme atsirado šlakai (ama).

 Ajurveda teigia, kad sveikata – tai tvarka organizme, liga – tvarkos suardymas. Dėl kūno ir proto (streso) nestabilumo pradedame sirgti. Tuo tarpu gerą sveikatą turinčio žmogaus negali paveikti net infekcinės ligos. Švarus, neužterštas organizmas ir ramios emocijos – pagrindiniai sveikatos faktoriai.

Ajurveda moko, kad iš negatyvių emocijų žmogus turi mokytis išsivaduoti, nes jų slopinimas sukelia disbalansą ir ligas kuriančius toksinus. Na, o sukauptus organizme šlakus (amą) reikia tiesiog fiziškai “išsišluoti” – išsivalyti badavimu, vaistažolėmis, vandens procedūromis ir kvėpavimu. 

Amą tirpdo karštas vanduo

Ajurvedos propaguotojas, gydytojas D.Čopra siūlo paprastą ir kiekvienam priimtiną organizmo valymo būdą. Jis tikrai paprastas: kelias dienas dažnai, maždaug kas pusvalandį ar dažniau, gerti karštą virintą vandenį po kelis gurkšnelius (galite ir daugiau, jei norisi). Ne arbatą ar žolių nuovirus, bet karštą virintą vandenį. Tam reikalui užvirkite vandenį, pavirinkite kelias minutes ir supilkite į termosą. Pasidėkite jį, kad nepamirštumėte, matomoje vietoje ir kas pusvalandį atsigerkite.

Kuo pagrįstas šis organizmo valymo būdas? Karštas vanduo tirpdo šlakus (amą), o valymo poveikis sustiprinamas ir šiluma, ir reguliariu karšto vandens gėrimu. Svarbus ne išgerto karšto vandens kiekis, bet jo temperatūra ir reguliarus atsigėrimas. Tokį valymą galite kartoti kas mėnesį, po kelias dienas ar savaitę. Jei organizmas stipriai užterštas, galite pavalyti ilgiau – vanduo tikrai nepakenks. Valymo sustiprinimui kelis kartus į dieną (bet ne nuolat) į karštą vandenį galite įlašinti kelis lašus citrinos.

Valo vaistažolės

Dabar apie vaistažoles, kurios padeda valyti organizmą. Ajurvedoje plačiai naudojamas imbieras, juodieji bei raudonieji pipirai ir visi aitrūs bei aštrūs skoniai, kurie neutralizuoja toksinus. Galime juos naudoti, jei tinka, bet nepamirškime ir augalų, augančių tėvynėje – jie mums labiau dera.

Žarnyną valančios vaistažolės: liucerna, linų sėmenys, šaltekšnio žievė, šeivamedžio vaisiai, šermukšnio uogos, bruknių uogos, agrastų uogos, dilgelės lapai, gubojos šaknys. O taip pat virtos morkos, burokėliai, melionai, birios košės (perlinė, grikių), sėlenos.

Inkstus valančios vaistažolės: bruknių, juodųjų serbentų, beržų ir dilgelės lapai, dirvinis asiūklis, kadagio uogos, paprastasis kietis. Inkstų akmenis ir smėlį tirpdo meškauogės lapai ir takažolė.

Kraujagyslių ir limfos sistemą valančios vaistažolės: gudobelė, raudonėlis, kiaulpienės šaknys, dirvinis asiūklis, baltažiedė notrelė, kadagio uogos, valerijono šaknys, krapų sėklos, pušų spygliai.

Geriau gerti vieno iš žolinių komponentų arbatą, galite daryti mišinius, ypač su dilgelės lapais. Bendra taisyklė: šaukštelis vaistažolių ar uogų užpilamas stikline verdančio vandens, paliekama pritraukti 15-20 minučių ir geriama po pusę stiklinės pusvalandį prieš valgį 3 kartus per dieną. Linų sėmenų arbatą geriausia gerti vakare prieš miegą.

Kad organizmas neužsiterštų, atidžiai rinkitės maistą, gerkite pakankamai vandens, būkite gryname ore, pasirinkite tinkamą fizinį krūvį, venkite stresų ir atsisakykite žalingų įpročių. Ir, žinoma, profilaktiškai atlikite pasirinktą, jums tinkantį organizmo valymą.

Šaltinis: www.ruvi.lt

"Dvasinė kelionė - tai kelionė į save. Nustokite smerkti save ar kitą, nes smerkdami vengiate priartėti prie savęs" (Vienas indų išminčius)

Apie jogos mitybą

Mityba - viena iš jogos dalių - yra ne mažiau reikšminga, nei visos kitos praktikos.
Mes esame tokie,  kokį maistą valgome. Tinkamai subalansuotas ir parinktas maistas organizme perdirbamas į įvairiausius cheminius elementus ir energiją, kurie vėliau turi įtakos mūsų sveikatai, mintims ir veiksmams. Gyvybinė energija, kurią mums suteikia maistas, vadinasi prana.
Pagal jogos filosofiją, kūną formuoja apčiuopiama maisto dalis: baltymai, riebalai, angliavandeniai, vitaminai, pigmentai, mineralai ir daugybė kitų organinių bei neorganinių cheminių elementų. Sąmonę ir protą formuoja  maisto spalvos, skonis, kvapas, lytėjimo pojūčiai, maisto charakteris, šildantis ar šaldantis jo poveikis, skonis, kuris lieka organizme virškinimo procesui pasibaigus, informacija, užkoduota maiste esančio vandens struktūroje.
 Jogos filosofijoje maistas yra skirtas pirmiausia sąmonei ir protui, o tik jau po to - kūnui.
 Jei valgomas maistas yra švarus visomis prasmėmis, sąmonė gauna tinkamą medžiagą proto, intelekto, atminties, minčių ir veiksmų statybai. Jogos mityba - tokia mitybos sistema, kuri padeda įgauti sveikatą, vidinę ramybę ir galimybę tobulėti bei siekti dvasinio augimo.
Jogos mityba yra vegetarinė mitybos sistema, kuri remiasi harmonijos su aplinka principu.

Maisto gunos

Viskas gamtoje, lygiai kaip ir maistas, visuomet yra trijose būsenose arba yra veikiami trijų pirmapradžių jėgų, arba taip vadinamų gunų. Gunos yra jėgos arba savybės, nulėmusios gamtos atsiradimą ir evoliuciją. Mūsų sąmonėje taip pat yra šios trys gunos arba savybės - Satva (žinojimas, harmonija, ramybė ir švara), Radžas (aistra, kova, judėjimas ir kančia) ir Tamas (inercija, sąstingis, tamsa ir apatija). Visos šios jėgos egzistuoja vienu metu ir niekada atskirai, nesvarbu, kad tam tikru atveju ar laiku kažkuri guna dominuoja.
 Kuomet dominuoja Satva, žmogus ramus ir jo ramybė nesudrumsčiama. Ramiame sąmonės vandenyne atsispindi tiesa, užgimsta tikrasis žinojimas. Mintys atitinka veiksmus, aplinkoje įsivyrauja harmonija.
Kuomet dominuoja Radžas guna, žmogus įsiaudrinęs ir neramus. Radžas - tai aistra ir veiklumas. Radžas pagimdo sąmyšį ir susijaudinimą. Radžas - visų neįveikiamų troškimų ir prisirišimų šaltinis, o neišsipildę troškimai neišvengiamai veda į kančią.
Kuomet dominuoja Tamas, žmogus apatiškas ir tingus. Tamas gimsta iš tamsumo ir nežinojimo. Tamas apgaubia abejingumu, neveiklumu, lėtumu ir mieguistumu. Tamas nesugeba atsirinkti to, kas reikalinga, suvokti reikalo ar dalyko esmės, nesupranta ir negali tinkamai įvertinti. Maistas taip pat gali būti priskiriamas vienai ar kitai gunai. Griežtos ribos tarp šių maiste esančių savybių, kaip ir nėra griežtos ribos tarp jų gamtoje, tačiau tam tikras suvokimas ir mokėjimas atsirinkti gali pakreipti kasdieninės mitybos įpročius teigiame linkme.
Satva (sanskrito transliteracijoje „Sattva") maistas yra švarus ir šviežias, natūraliai skanus, dirbtinai nepaskanintas ir be konservantų.  Tai yra: grynos vaisių sultys, žalios ar lengvai pagamintos daržovės, salotos, grūdai, ankštiniai augalai, riešutai, džiovinti vaisiai, sėklos, rupi duona, medus, šviežios žolelės, žolių arbata bei pienas, sviestas ir kiti pieno produktai.
Satva maistas yra lengvai virškinamas ir suteikia didžiausią kiekį energijos, didina gyvybingumą ir ištvermingumą.  Jis valo kūną, daro jį lengvą ir lankstų, šalina nuovargį, raminą protą, skaidrina mintis, padeda siekti harmonijos ir susitaikymo.
  Radžas („Rajas") - tai visas stimuliuojantis, koncentruotas, ryškiai išreikštų skonių maistas. Radžas maistui priskiriami tokie produktai, kaip svogūnai, česnakai, arbata, kava, tabakas,  pernelyg aštrūs ir persūdyti gaminiai, maisto pusfabrikačiai bei užkandžiai. Rafinuotas cukrus, gazuoti nealkoholiniai gėrimai, šokoladas taip pat yra radžas prigimties.
 Radžas maistas žadina jausmus, aistras, emocijas, troškimus, pavydą, pyktį, fantazijas, aktyvumą, norą kovoti ir laimėti. Radžas maistas sukelia nervinę ir fizinę įtampą, gimdo nerimą, suardo proto bei kūno pusiausvyrą, be kurios žmogus negali jaustis laimingas.
Tamas („Tamas") maistas yra nešviežias, pagamintas iš apgedusių ar pasenusių produktų, neskanus, nešvarus, augintas be saulės, peraugęs, perrūgęs, perdirbtas, svaiginantis, gautas prievartos ar agresijos būdu, paruoštas be meilės ir įkvėpimo, daug kartų šildytas.
Tamas maistui priskiriami mėsa, žuvis, kiaušiniai, narkotinės medžiagos ir alkoholis. Keletą kartų pašildytas maistas bei pasenę arba su konservantais maisto produktai. Šiai kategorijai priskiriami ir grybai, nes jie auga be saulės šviesos.
Tamas maistas neteikia jokios naudos, tik apkrauna ir vargina organizmą. Nuo tokio maisto žmogus tampa vangus ir tingus, neturintis aukštesnių idealų, siekių ir stimulų. Tokie asmenys linkę sirgti chroniškomis ligomis,  kenčia nuo depresijos. Persivalgymas taip pat yra tamas veiksmas.

Shilpi Somaya Gowda „Slapta duktė“

Tai jaudinanti ir skaudi odė motinystei. Tai liūdna išpažintis apie dažnai mus aplankantį netekties jausmą ir begalinį norą būti mylimiems. Tai pasakojimas apie supratimą, atleidimą bei žmogaus tapatybės paieškas dvejose skirtingose kultūrinėse terpėse. Tai dviejų šeimų: indų ir amerikiečių bei mergaitės susaisčiusios juos amžinais tarpusavio ryšiais gyvenimo istorija.

„Svetima duktė“ – debiutinis indų kilmės kanadiečių rašytojos Shilpi Somaya Gowda romanas, kurį būtų sunku įsprausti vien tik į siaurus grožinės literatūros rėmus. Jame nesunkiai galima rasti ir socialinei dokumentikai būdingų bruožų, atveriančių kai kurias skaudžias šiuolaikinės visuomenės žaizdas: skurdą, nedarbą, gimstamumo reguliavimą, lyčių diskriminaciją, vaisingumo problemas. 

Gimusi ir augusi Toronte, emigrantų iš Mumbajaus šeimoje, rašytoja įgijo puikų universitetinį išsilavinimą ir dar besimokydama koledže 1991 metų vasarą  praleido vienoje Haidarabado našlaičių prieglaudoje Indijoje. Atvykusi kaip savanorė Gowda greitai pritapo prie tenykščio gyvenimo būdo ir būtent ten jai kilo sumanymas parašyti romaną „Svetima duktė“.

Kūrinys prasideda 1984 m. ir lygiagrečiai pasakoja dviejų skirtingų šeimų – indų ir amerikiečių, daugiau negu dvidešimties metų gyvenimo istoriją. 

Atokiame Indijos Dahanū kaime neturtinga valstietė Kavita varganoje lūšnoje pagimdo mergaitę, tačiau nauja gyvybė jos vyrui Dšasu laukto džiaugsmo nesuteikia. Tai – ne išsvajotas berniukas, „užvadas laukuose“, o dar viena nereikalinga burna, kurią reikės išmaitinti, o suaugusią – ištekinti. Tik iš kur imti privalomą nuotakai kraitį, kai vos suduri galą su galu? Su pirma naujagime buvo susidorota nespėjus gimdyvei net atsikvošėti, tačiau antrosios dukters moteris nesutinka taip lengvai atiduoti pražūčiai. Ji ryžtasi varganai kelionei į tuometį Bombėjų, kur palieka mažylę vietinėje našlaičių prieglaudoje, prieš tais užmovusi ant kulkšnies ploną sidabrinę apyrankę ir pavadinusi ją Ušos, Aušros vardu. 

Tuo pat metu kitoje pasaulio pusėje, Amerikoje, gydytoja Somer su vyru indu Krišnanu bergždžiai mėgina susilaukti vaikų. Medicininiai tyrimai negailestingi: ji niekada negalės džiaugtis motinyste, tad lieka vienintelė išeitis – auginti svetimą vaiką. Somer su vyru nusprendžia įsidukrinti mažą mergaitę iš Indijos, kurios vienintelis turtas – tai klaidingai įvaikinimo dokumentuose įrašytas vardas Aša ir plona sidabrinė apyrankė, užmauta ant kulkšnies. Aša reiškia Viltis, ir tas vardas tarsi mažutis vilties spindulėlis suteikia mažai mergaitei antrą progą naujam, šviesesniam gyvenimui. Metai bėga, mergaitė užauga ir vieną dieną nusprendžia surasti savo tikruosius tėvus…

Įdomiausia šiame romane – Indija kurioje, anot  autorės, „gali rasti visa, kas yra geriausia ir blogiausia šioje žemėje“. Rašytoją itin neramina šalyje plačiai paplitę selektyvūs abortai ir vaikžudystė, todėl kiekvienais metais Indijoje dienos šviesos neišvysta apie 50 milijonų moteriškos lyties kūdikių. Neturtingos šeimos neišgali sukaupti tekančioms merginoms privalomą kraičio dalį, tad daugelis jų linkę auginti berniukus, tuo ženkliai iškreipdami lyčių pasiskirstymo balansą. Vien ko verta iškaba kabanti prie abortus darančios klinikos durų: „Išleisk 200 rupijų dabar ir sutaupysi 20 000 rupijų vėliau“. Itin skausmingai romane aprašytas garsusis Mumbajaus Dharavio lūšnynas, kur dviejų kvadratinių kilometrų plote, „virpančiame nuo skurdo ir žmonių išradingumo gausmo“, gyvena milijonas žmonių. Nors žodis „gyvena“, šiuo atveju, nė iš tolo neatspindi šio žodžio reikšmės.

 Indija – tai ir kvapai: „sūrūs kaip vandenynas, aštrūs kaip indiškas restoranas, purvini it Niujorko metro“. Indija – tai „penkių žvaigždučių priešybių krūva“, kurioje tarp turtingųjų ir vargšų žioji gili praraja, dalijanti šią šalį į dvi nelygias dalis. Tačiau yra ne tik dvi: turtuolių ir vargšų, bet ir vyrų bei moterų Indijos. Ir jeigu moterų valdos apsiriboja namais, tai vyrai jaučiasi esą šio pasaulio viešpačiais. 

Knygoje autorė nemažai dėmesio skiria religinių, vestuvinių, laidojimo apeigų aprašymams. O kur dar drabužiai, spalvingi sariai, įvairiausi maisto patiekalai ir prieskoniai, kurie čia patiekiami su neįtikėtina gausa. Šalyje, kurioje visi kažką nuolat valgo, kramto ar spjaudo, įsigalėjęs stiprus maisto kultas ir, anot autorės, „tai ko neįveikė karščiai, pribaigs prieskoniai“.