Shilpi Somaya Gowda „Slapta duktė“

Tai jaudinanti ir skaudi odė motinystei. Tai liūdna išpažintis apie dažnai mus aplankantį netekties jausmą ir begalinį norą būti mylimiems. Tai pasakojimas apie supratimą, atleidimą bei žmogaus tapatybės paieškas dvejose skirtingose kultūrinėse terpėse. Tai dviejų šeimų: indų ir amerikiečių bei mergaitės susaisčiusios juos amžinais tarpusavio ryšiais gyvenimo istorija.

„Svetima duktė“ – debiutinis indų kilmės kanadiečių rašytojos Shilpi Somaya Gowda romanas, kurį būtų sunku įsprausti vien tik į siaurus grožinės literatūros rėmus. Jame nesunkiai galima rasti ir socialinei dokumentikai būdingų bruožų, atveriančių kai kurias skaudžias šiuolaikinės visuomenės žaizdas: skurdą, nedarbą, gimstamumo reguliavimą, lyčių diskriminaciją, vaisingumo problemas. 

Gimusi ir augusi Toronte, emigrantų iš Mumbajaus šeimoje, rašytoja įgijo puikų universitetinį išsilavinimą ir dar besimokydama koledže 1991 metų vasarą  praleido vienoje Haidarabado našlaičių prieglaudoje Indijoje. Atvykusi kaip savanorė Gowda greitai pritapo prie tenykščio gyvenimo būdo ir būtent ten jai kilo sumanymas parašyti romaną „Svetima duktė“.

Kūrinys prasideda 1984 m. ir lygiagrečiai pasakoja dviejų skirtingų šeimų – indų ir amerikiečių, daugiau negu dvidešimties metų gyvenimo istoriją. 

Atokiame Indijos Dahanū kaime neturtinga valstietė Kavita varganoje lūšnoje pagimdo mergaitę, tačiau nauja gyvybė jos vyrui Dšasu laukto džiaugsmo nesuteikia. Tai – ne išsvajotas berniukas, „užvadas laukuose“, o dar viena nereikalinga burna, kurią reikės išmaitinti, o suaugusią – ištekinti. Tik iš kur imti privalomą nuotakai kraitį, kai vos suduri galą su galu? Su pirma naujagime buvo susidorota nespėjus gimdyvei net atsikvošėti, tačiau antrosios dukters moteris nesutinka taip lengvai atiduoti pražūčiai. Ji ryžtasi varganai kelionei į tuometį Bombėjų, kur palieka mažylę vietinėje našlaičių prieglaudoje, prieš tais užmovusi ant kulkšnies ploną sidabrinę apyrankę ir pavadinusi ją Ušos, Aušros vardu. 

Tuo pat metu kitoje pasaulio pusėje, Amerikoje, gydytoja Somer su vyru indu Krišnanu bergždžiai mėgina susilaukti vaikų. Medicininiai tyrimai negailestingi: ji niekada negalės džiaugtis motinyste, tad lieka vienintelė išeitis – auginti svetimą vaiką. Somer su vyru nusprendžia įsidukrinti mažą mergaitę iš Indijos, kurios vienintelis turtas – tai klaidingai įvaikinimo dokumentuose įrašytas vardas Aša ir plona sidabrinė apyrankė, užmauta ant kulkšnies. Aša reiškia Viltis, ir tas vardas tarsi mažutis vilties spindulėlis suteikia mažai mergaitei antrą progą naujam, šviesesniam gyvenimui. Metai bėga, mergaitė užauga ir vieną dieną nusprendžia surasti savo tikruosius tėvus…

Įdomiausia šiame romane – Indija kurioje, anot  autorės, „gali rasti visa, kas yra geriausia ir blogiausia šioje žemėje“. Rašytoją itin neramina šalyje plačiai paplitę selektyvūs abortai ir vaikžudystė, todėl kiekvienais metais Indijoje dienos šviesos neišvysta apie 50 milijonų moteriškos lyties kūdikių. Neturtingos šeimos neišgali sukaupti tekančioms merginoms privalomą kraičio dalį, tad daugelis jų linkę auginti berniukus, tuo ženkliai iškreipdami lyčių pasiskirstymo balansą. Vien ko verta iškaba kabanti prie abortus darančios klinikos durų: „Išleisk 200 rupijų dabar ir sutaupysi 20 000 rupijų vėliau“. Itin skausmingai romane aprašytas garsusis Mumbajaus Dharavio lūšnynas, kur dviejų kvadratinių kilometrų plote, „virpančiame nuo skurdo ir žmonių išradingumo gausmo“, gyvena milijonas žmonių. Nors žodis „gyvena“, šiuo atveju, nė iš tolo neatspindi šio žodžio reikšmės.

 Indija – tai ir kvapai: „sūrūs kaip vandenynas, aštrūs kaip indiškas restoranas, purvini it Niujorko metro“. Indija – tai „penkių žvaigždučių priešybių krūva“, kurioje tarp turtingųjų ir vargšų žioji gili praraja, dalijanti šią šalį į dvi nelygias dalis. Tačiau yra ne tik dvi: turtuolių ir vargšų, bet ir vyrų bei moterų Indijos. Ir jeigu moterų valdos apsiriboja namais, tai vyrai jaučiasi esą šio pasaulio viešpačiais. 

Knygoje autorė nemažai dėmesio skiria religinių, vestuvinių, laidojimo apeigų aprašymams. O kur dar drabužiai, spalvingi sariai, įvairiausi maisto patiekalai ir prieskoniai, kurie čia patiekiami su neįtikėtina gausa. Šalyje, kurioje visi kažką nuolat valgo, kramto ar spjaudo, įsigalėjęs stiprus maisto kultas ir, anot autorės, „tai ko neįveikė karščiai, pribaigs prieskoniai“.